Akiniai be rėmelių yra įrėmintų akinių tipas, kai lęšiai nėra apsupti rėmo ir yra laikomi tiesiai į smilkinius. Jie taip pat žinomi kaip „akiniai be rėmelių“ arba „akiniai be rėmelių“. Pirmą kartą tokio tipo akinius 1930-aisiais išrado vokiečių akinių dizaineris Wilhelmas Wagenfeldas. Kadangi lęšiams nėra apvado, akiniai be apvado yra labai estetiški, o lęšių kraštus galima apdailinti naudojant tokias technologijas kaip nuožulnumas, kalnų krištolas ir spalvotas dažymas.
Akiniai be rėmelių tinka daugeliui veido formų, pavyzdžiui, apvaliems, ovaliems ir kvadratiniams veidams, ir yra populiarūs tarp jaunų verslo profesionalų. Jų pranašumai yra platus matymo laukas, lengvas dizainas ir nedaro įtakos bendram veido stiliui. Tačiau jie turi trūkumų, pvz., lengvai įtrūkę ar sulūžę lęšiai ir atsilaisvinę varžtai, todėl juos reikia reguliariai prižiūrėti. Dėl storesnių lęšių jie netinka žmonėms, turintiems didelę trumparegystę (daugiau nei 500 laipsnių), todėl juos reikėtų rinktis atsargiai. Jų taip pat reikėtų vengti intensyvaus fizinio krūvio metu, kad nesulūžtų lęšiukas. Akiniai be rėmelių yra lengvi, paprastai sveria nuo 15 iki 30 gramų. Šis stilius populiarus miestų centruose ir tarp jaunų profesionalų, o jo dizainui įtakos turi tokie veiksniai kaip skandinaviškas dizainas ir Silicio slėnio estetika. Akiniai be rėmelių labiau tinka mažo{10}}intensyvumo, įvaizdžio{11}}sąmoningoms aplinkoms, o jų struktūra susiduria su iššūkiais, susijusiais su patvarumu esant dažnai veiklai arba didelio intensyvumo scenarijams [11]. Tobulėjant technologijoms, atsirado išmanieji akiniai be rėmelių su integruotomis išmaniosiomis funkcijomis.
